Cài đặt Steam
đăng nhập
|
ngôn ngữ
简体中文 (Hán giản thể)
繁體中文 (Hán phồn thể)
日本語 (Nhật)
한국어 (Hàn Quốc)
ไทย (Thái)
Български (Bungari)
Čeština (CH Séc)
Dansk (Đan Mạch)
Deutsch (Đức)
English (Anh)
Español - España (Tây Ban Nha - TBN)
Español - Latinoamérica (Tây Ban Nha cho Mỹ Latin)
Ελληνικά (Hy Lạp)
Français (Pháp)
Italiano (Ý)
Bahasa Indonesia (tiếng Indonesia)
Magyar (Hungary)
Nederlands (Hà Lan)
Norsk (Na Uy)
Polski (Ba Lan)
Português (Tiếng Bồ Đào Nha - BĐN)
Português - Brasil (Bồ Đào Nha - Brazil)
Română (Rumani)
Русский (Nga)
Suomi (Phần Lan)
Svenska (Thụy Điển)
Türkçe (Thổ Nhĩ Kỳ)
Українська (Ukraine)
Báo cáo lỗi dịch thuật
Lithuania 
Negalvokit, kad bybienė - tai čia pokštas: į keiksmažodį šitai tiktais XXa. pavirto. O iki tol gi būdavo kaip: jauną kokį nors veršį kastruoja, taigi atlieka nemažai mėsos. Negi išmesi - gaila juk... Štai ir virdavo sriubą. O paskui jau taip gavosi, kad pasidarė nepadoru tokią sriubą virt ir valgyt, tai kažkaip ir išvirto į kažkokius keiksmus.
Tradicinė lietuviška bybienė verdama įvairiai - tai gali būti ir sriuba su kopūstais, ir su pupelėmis, ir su kitomis daržovėmis. Priklausomai nuo regiono, ji būna ir tiršta, beveik kaip troškinys (žemaitiška bybienė), ir gerokai panašesnė į sultinį (aukštaitiška bybienė).
Bet kuriuo atveju bybienė verdama iš bybių: šie supjaustomi griežinėliais ir metami į sriubą. Siekiant gauti pikantiškesnį skonį, griežinėliai prieš tai gali būti apkepami keptuvėje.