Zainstaluj Steam
zaloguj się
|
język
简体中文 (chiński uproszczony)
繁體中文 (chiński tradycyjny)
日本語 (japoński)
한국어 (koreański)
ไทย (tajski)
български (bułgarski)
Čeština (czeski)
Dansk (duński)
Deutsch (niemiecki)
English (angielski)
Español – España (hiszpański)
Español – Latinoamérica (hiszpański latynoamerykański)
Ελληνικά (grecki)
Français (francuski)
Italiano (włoski)
Bahasa Indonesia (indonezyjski)
Magyar (węgierski)
Nederlands (niderlandzki)
Norsk (norweski)
Português (portugalski – Portugalia)
Português – Brasil (portugalski brazylijski)
Română (rumuński)
Русский (rosyjski)
Suomi (fiński)
Svenska (szwedzki)
Türkçe (turecki)
Tiếng Việt (wietnamski)
Українська (ukraiński)
Zgłoś problem z tłumaczeniem
Lithuania 
Negalvokit, kad bybienė - tai čia pokštas: į keiksmažodį šitai tiktais XXa. pavirto. O iki tol gi būdavo kaip: jauną kokį nors veršį kastruoja, taigi atlieka nemažai mėsos. Negi išmesi - gaila juk... Štai ir virdavo sriubą. O paskui jau taip gavosi, kad pasidarė nepadoru tokią sriubą virt ir valgyt, tai kažkaip ir išvirto į kažkokius keiksmus.
Tradicinė lietuviška bybienė verdama įvairiai - tai gali būti ir sriuba su kopūstais, ir su pupelėmis, ir su kitomis daržovėmis. Priklausomai nuo regiono, ji būna ir tiršta, beveik kaip troškinys (žemaitiška bybienė), ir gerokai panašesnė į sultinį (aukštaitiška bybienė).
Bet kuriuo atveju bybienė verdama iš bybių: šie supjaustomi griežinėliais ir metami į sriubą. Siekiant gauti pikantiškesnį skonį, griežinėliai prieš tai gali būti apkepami keptuvėje.