Installer Steam
Logg inn
|
språk
简体中文 (forenklet kinesisk)
繁體中文 (tradisjonell kinesisk)
日本語 (japansk)
한국어 (koreansk)
ไทย (thai)
Български (bulgarsk)
Čeština (tsjekkisk)
Dansk (dansk)
Deutsch (tysk)
English (engelsk)
Español – España (spansk – Spania)
Español – Latinoamérica (spansk – Latin-Amerika)
Ελληνικά (gresk)
Français (fransk)
Italiano (italiensk)
Bahasa Indonesia (indonesisk)
Magyar (ungarsk)
Nederlands (nederlandsk)
Polski (polsk)
Português (portugisisk – Portugal)
Português – Brasil (portugisisk – Brasil)
Română (rumensk)
Русский (russisk)
Suomi (finsk)
Svenska (svensk)
Türkçe (tyrkisk)
Tiếng Việt (vietnamesisk)
Українська (ukrainsk)
Rapporter et problem med oversettelse
Negalvokit, kad bybienė - tai čia pokštas: į keiksmažodį šitai tiktais XXa. pavirto. O iki tol gi būdavo kaip: jauną kokį nors veršį kastruoja, taigi atlieka nemažai mėsos. Negi išmesi - gaila juk... Štai ir virdavo sriubą. O paskui jau taip gavosi, kad pasidarė nepadoru tokią sriubą virt ir valgyt, tai kažkaip ir išvirto į kažkokius keiksmus.
Tradicinė lietuviška bybienė verdama įvairiai - tai gali būti ir sriuba su kopūstais, ir su pupelėmis, ir su kitomis daržovėmis. Priklausomai nuo regiono, ji būna ir tiršta, beveik kaip troškinys (žemaitiška bybienė), ir gerokai panašesnė į sultinį (aukštaitiška bybienė).
Bet kuriuo atveju bybienė verdama iš bybių: šie supjaustomi griežinėliais ir metami į sriubą. Siekiant gauti pikantiškesnį skonį, griežinėliai prieš tai gali būti apkepami keptuvėje.