安装 Steam
登录
|
语言
繁體中文（繁体中文）
日本語（日语）
한국어（韩语）
ไทย（泰语）
български（保加利亚语）
Čeština（捷克语）
Dansk（丹麦语）
Deutsch（德语）
English（英语）
Español-España（西班牙语 - 西班牙）
Español - Latinoamérica（西班牙语 - 拉丁美洲）
Ελληνικά（希腊语）
Français（法语）
Italiano（意大利语）
Bahasa Indonesia（印度尼西亚语）
Magyar（匈牙利语）
Nederlands（荷兰语）
Norsk（挪威语）
Polski（波兰语）
Português（葡萄牙语 - 葡萄牙）
Português-Brasil（葡萄牙语 - 巴西）
Română（罗马尼亚语）
Русский（俄语）
Suomi（芬兰语）
Svenska（瑞典语）
Türkçe（土耳其语）
Tiếng Việt（越南语）
Українська（乌克兰语）
报告翻译问题
Daug metų Mėnulis su Saule gražiai gyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko.
- Tu tokia karštuolė, kad aš negaliu su tavim gyventi, - sako Mėnulis. - Jeigu nekeisi savo būdo, aš tave pamesiu.
- O tu šaltas kaip ledas. Jei toliau toks būsi - mudu negalėsime gyventi.
- Galim skirtis, - ėmė pykti Mėnulis, - bet duktė liks pas mane.
- Ne, dukters aš tau nepaliksiu. Ji negalės gyventi su tokiu šaltuoliu.
Šis išklausęs Saulę ir Mėnulį sugriaudėjo: - Abudu kalbat niekus. Bet jeigu taip norit skirtis - skirkitės. Tik jūsų duktė Žemė negali priklausyti nei vienam, todėl bus taip: Saulė saugos judviejų dukterį dieną, Mėnulis - naktį.
Suprato abu, kad Perkūno sprendimas teisingas, ir šventai jį vykdo: nuo ryto iki vakaro Saulė žiūri dukterį Žemę, o nuo vakaro iki ryto - Mėnulis ją globoja. Kai Mėnulis kur nors išvyksta, tada Žemę prižiūri jo seserys žvaigždės.