Установить Steam
войти
|
язык
简体中文 (упрощенный китайский)
繁體中文 (традиционный китайский)
日本語 (японский)
한국어 (корейский)
ไทย (тайский)
Български (болгарский)
Čeština (чешский)
Dansk (датский)
Deutsch (немецкий)
English (английский)
Español - España (испанский)
Español - Latinoamérica (латиноам. испанский)
Ελληνικά (греческий)
Français (французский)
Italiano (итальянский)
Bahasa Indonesia (индонезийский)
Magyar (венгерский)
Nederlands (нидерландский)
Norsk (норвежский)
Polski (польский)
Português (португальский)
Português-Brasil (бразильский португальский)
Română (румынский)
Suomi (финский)
Svenska (шведский)
Türkçe (турецкий)
Tiếng Việt (вьетнамский)
Українська (украинский)
Сообщить о проблеме с переводом
Daug metų Mėnulis su Saule gražiai gyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko.
- Tu tokia karštuolė, kad aš negaliu su tavim gyventi, - sako Mėnulis. - Jeigu nekeisi savo būdo, aš tave pamesiu.
- O tu šaltas kaip ledas. Jei toliau toks būsi - mudu negalėsime gyventi.
- Galim skirtis, - ėmė pykti Mėnulis, - bet duktė liks pas mane.
- Ne, dukters aš tau nepaliksiu. Ji negalės gyventi su tokiu šaltuoliu.
Šis išklausęs Saulę ir Mėnulį sugriaudėjo: - Abudu kalbat niekus. Bet jeigu taip norit skirtis - skirkitės. Tik jūsų duktė Žemė negali priklausyti nei vienam, todėl bus taip: Saulė saugos judviejų dukterį dieną, Mėnulis - naktį.
Suprato abu, kad Perkūno sprendimas teisingas, ir šventai jį vykdo: nuo ryto iki vakaro Saulė žiūri dukterį Žemę, o nuo vakaro iki ryto - Mėnulis ją globoja. Kai Mėnulis kur nors išvyksta, tada Žemę prižiūri jo seserys žvaigždės.