Steamをインストール
ログイン
|
言語
简体中文(簡体字中国語)
繁體中文(繁体字中国語)
한국어 (韓国語)
ไทย (タイ語)
български (ブルガリア語)
Čeština(チェコ語)
Dansk (デンマーク語)
Deutsch (ドイツ語)
English (英語)
Español - España (スペイン語 - スペイン)
Español - Latinoamérica (スペイン語 - ラテンアメリカ)
Ελληνικά (ギリシャ語)
Français (フランス語)
Italiano (イタリア語)
Bahasa Indonesia(インドネシア語)
Magyar(ハンガリー語)
Nederlands (オランダ語)
Norsk (ノルウェー語)
Polski (ポーランド語)
Português(ポルトガル語-ポルトガル)
Português - Brasil (ポルトガル語 - ブラジル)
Română(ルーマニア語)
Русский (ロシア語)
Suomi (フィンランド語)
Svenska (スウェーデン語)
Türkçe (トルコ語)
Tiếng Việt (ベトナム語)
Українська (ウクライナ語)
翻訳の問題を報告
Negalvokit, kad bybienė - tai čia pokštas: į keiksmažodį šitai tiktais XXa. pavirto. O iki tol gi būdavo kaip: jauną kokį nors veršį kastruoja, taigi atlieka nemažai mėsos. Negi išmesi - gaila juk... Štai ir virdavo sriubą. O paskui jau taip gavosi, kad pasidarė nepadoru tokią sriubą virt ir valgyt, tai kažkaip ir išvirto į kažkokius keiksmus.
Tradicinė lietuviška bybienė verdama įvairiai - tai gali būti ir sriuba su kopūstais, ir su pupelėmis, ir su kitomis daržovėmis. Priklausomai nuo regiono, ji būna ir tiršta, beveik kaip troškinys (žemaitiška bybienė), ir gerokai panašesnė į sultinį (aukštaitiška bybienė).
Bet kuriuo atveju bybienė verdama iš bybių: šie supjaustomi griežinėliais ir metami į sriubą. Siekiant gauti pikantiškesnį skonį, griežinėliai prieš tai gali būti apkepami keptuvėje