silkė - Tai viena iš gausiausių žuvų rūšių pasaulyje. Paplitusios abiejose Atlanto pusėse, telkiasi į didelius būrius. Išauga iki 45 cm ilgio ir sveria daugiau nei pusę kilogramo.Minta irklakojais bei aukštesniaisiais vėžiagyviais, nedidelėmis žuvimis.
(Silkėmis minta ruoniai, banginiai, menkės ir kitos didesnės žuvys :c)
Silkės suvartoja didžiulius zooplanktono kiekius, taip panaudodamos vėžiagyvių biomasę pelaginėje zonoje. Savo ruožtu silkės yra pagrindinis grobis aukštesniame trofiniame lygmenyje esančioms rūšims.
Lietuvoje silkė tradiciškai būdavo pasninko maistas; sūdyta arba kepta valgyta su virtomis bulvėmis, duona, jos sūrime buvo mirkomos daržovės. Žemaičiai silkių dėdavo į pusryčių košę, o miltuose pavoliotų ir ant žarijų pakepintų įtrindavo į rūgusį pieną. Nuo XX a. vid. paplito vadinama silkė „pataluose“: marinuota silkė su virtų daržovių (morkų, burokėlių), svogūnų, grybų garnyru.
Lietuvoje maistui silkės gabentos iš Vakarų Europos jau nuo XIII a. pab.–XIV a. pr. Jas iki XVI a. pr. dažniausiai veždavo Hanzos pirkliai (per Gdanską, Rygą, Karaliaučių). Vėliau buvo nuolat vežamos iš Europos šalių. Nuo XVIII a. iki 1811 m. Vilniuje silkėmis prekiavo druskininkų cechas. Tarpukario Lietuvoje silkės per Klaipėdą į Lietuvą vežtos iš Jungtinės Karalystės. 1929–1938 m. atlantinė silkė sudarė 97,9 % visos į Lietuvą įvežtos žuvies. Vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai teko 4,8 kg silkės. 1950–1969 m. lietuvių žvejai silkes žvejojo Atlanto vandenyne (vėliau dėl menkstančių išteklių žvejyba apribota).